„Žodis širdin kelią suranda“

Projekto vykdymo metu daug dėmesio skyrėme visai grupėje esančiai literatūrai – pasakų knygutėms, poezijos knygoms, enciklopedijoms. Vaikai dažnai vartydami pasakų knygas sugeba puikiai atpasakoti vaizduojamas iliustracijas. Vieni kitiems pasakoja, vieni kitus papildo savo samprotavimais. Vaikai jau nuo mažo yra pratinami su knyga elgtis atsakingai. Vaikai knygas saugo, sugeba dailiai vartyti, atskirti puslapius.

„Ryto rato“ ir kitų veiklų metu, visada stengiuosi  vaikus sudominti pasakomis, jų veikėjais.  Įgarsintos ir vaizdu pateiktos pasakos vaikams lengviau įsimenamos.  Vaikai ilgiau išlaiko dėmesį, įsigilina į pasakoje vystomą temą, veikėjų pasakojimus. Visada naudoju įvairiausias lėles, žaislus, spalvingas dekoracijas. Kuo efektingesnis vaizdas vaikui, tuo stipresnis pasąmonės vystymas.  Kiekvieną sykį suvaidinus pasaką ar epizodą, siūlau ir vaikams prisijungti. Tokia veikla vaikus stipriai įtraukia, visi stengiasi kuo labiau ir įtikinamiau atvaizduoti pasakoje veikiančius personažus. Bet koks vaidmuo vaikus pradžiugina.

Atlikome eksperimentą – mokėmės kelias dainas. Vieną – įprastu būdu, vis kartojant melodiją ir žodžius, o kitą į pagalbą pasitelkiant gamtinę medžiagą – akmenukus. Tą dainą, kurioje mušamas ritmas akmenukais, vaikai išmoko žymiai greičiau, nei įprastai, mokantis tekstą pagal melodiją. Bet kuriuo atveju mokantis buvo daug emocijų, susikaupimo, susitelkimo į du veiksmus iš karto – mušti ritmą akmenukais ir dainuoti. Toks mokymosi būdas labai pasiteisino.

​​​​​​​

Vaikų kūrybinei raiškai, atminčiai, dėmesingumui lavinti –  naudojau mūsų žemaičių tarmę. Mes visi turime žemaitiškų šaknų, todėl ir vaikai labai greitai perprato šios kalbinės tarmės savitumą. Labai lengvai vaikai atkartojo žemaitiškus žodžius, sakinius. Tekstą labai greitai įsiminė. Žemaičių tarmėje visos balsės ilgai tęsiamos, kalbant reikia daug išraiškų ir emocijų, todėl vaikams paprasčiau įsiminti „gyvą“ ir emocijų pilną tekstą. Dainelės, rateliai, žaidimai  buvo nuolat kartojami, nes suteikė daug teigiamų emocijų. Šį pavasarį vaikai išmoko sekti žemaitiškai pasaką be galo ,,Sied žvirblėlis unt krontelė“, ratelius ,,Katins, jouds“, ,,Kumpo snapo pelėda“,,,Biega katėns“. Daugumą pasakų sekiau žemaitiškai.

Mes, žemaičiai, galime didžiuotis, kad mūsų – Žemaičių kalba kad išliko per amžius. Juk istorijos sūkuriuose ji galėjo visam laikui dingti nuo Europos kalbinio žemėlapio, taip kaip ir visa Lietuva. Žemaitiška tarmė vis labiau puoselėjama daugelyje ugdymo įstaigų, pamažu ji grįžta ir į visuomeninį gyvenimą. Mūsų, kaip vaikus ugdančių specialistų pareiga vaikuose puoselėti, tai kas paveldima, tai kuo gyveno mūsų protėviai.